Kojų venų trombozė – giliųjų venų trombozė
Kojų venų trombozė yra būklė, kai giliojoje kojos venoje susidaro kraujo krešulys (trombas). Tai gali apriboti kraujotaką ir sukelti pažeistos kojos patinimą, skausmą, paraudimą ir šilumą. Kojų venų trombozė taip pat gali sukelti rimtų komplikacijų, tokių kaip plaučių embolija, jei dalis trombo atitrūksta ir nukeliauja į plaučius. Plaučių embolija yra dažnai mirtina liga. Tromboflebitas turi būti atskirtas nuo giliųjų venų trombozės. Tačiau neturėtumėte to atskirti patys, o kreipkitės į patyrusį kraujagyslių chirurgijos ir flebologijos specialistą ir atlikite klinikinį tyrimą ultragarsu bei specialiais laboratoriniais tyrimais. Tromboflebitas paprastai yra mažiau pavojingas nei kojų venų trombozė, tačiau retais atvejais jis gali sukelti ir giliųjų venų trombozę ar plaučių emboliją.
Giliųjų venų trombozės simptomai
Giliųjų venų trombozės simptomai gali skirtis priklausomai nuo krešulio vietos ir apimties, tačiau kai kurie įprasti požymiai:
- Pažeistos kojos patinimas, dažniausiai vienoje pusėje
- Skausmas kojoje, dažnai blauzdoje ar pėdoje
- Odos paraudimas, šiluma arba spalvos pakitimas virš krešulio
- Įtempimo ar mėšlungio pojūtis kojoje
Šie simptomai pasireiškia ne visada arba yra silpni. Kartais sergantieji trombozę pastebi tik tada, kai ji sukelia tokią komplikaciją kaip plaučių embolija. Plaučių embolija yra gyvybei pavojinga avarija, kurią sukelia staigus Atemkančia, krūtinės skausmas, kosulys arba kraujo atkosėjimas. Jei turite vieną ar daugiau iš šių simptomų, būtinai turėtumėte kreiptis į gydytoją, kad nustatytumėte priežastį ir pradėtumėte tinkamą gydymą.
Kojų venų trombozės gydymas
Giliųjų venų trombozę galima gydyti medikamentais, kompresinėmis kojinėmis, o retais atvejais – ir chirurginiu būdu. Gydymas skirtas užkirsti kelią krešuliui augti ar atsiskirti ir sumažinti vėlesnės žalos riziką. Gydymas gali būti ambulatorinis arba stacionarinis, atsižvelgiant į tai, kaip gerai pacientą reikia stebėti. Paprastai gydymas apima šias priemones:
- Kraują skystinantys vaistai (antikoaguliantai), kurios neleidžia susidaryti tolesniems kraujo krešuliams ir skatina esamo trombo ištirpimą. Šie vaistai gali būti skiriami tablečių arba injekcijų pavidalu. Vaistų terapija gali iš dalies arba visiškai ištirpinti krešulį. Trombozės mastas, pažeistos venos ilgis ir antikoaguliantų terapijos efektyvumas lemia, ar trombozės uždarytos venos vėl atsidarys gydant medikamentais.
- Kompresinės kojinės arba tvarsčius, kurie švelniai spaudžia koją ir gerina kraujotaką. Juos reikėtų nešioti kelis mėnesius.
- Pratimai vietoj lovos poilsio: Anksčiau kiekvienas tromboze sergantis pacientas turėdavo gulėti lovoje, kad išvengtų plaučių embolijos pavojaus. Šiandieniniai pagrindiniai principai yra kitokie, o mankšta paprastai leidžiama taikant veiksmingą kraujo skiedimo ir suspaudimo terapiją, siekiant skatinti kraujotaką ir sumažinti patinimą. Tačiau tai turėtų būti daroma tik prižiūrint gydytojui ir taikant veiksmingą antikoaguliaciją – kraują skystinantį – ir kompresinį gydymą.
- Vaistas nuo skausmo tik trumpą laiką, jei skausmas yra stiprus
- Chirurginės intervencijos dėl trombozės būtini tik retais atvejais, jei vaistai neveikia arba jie netoleruojami. Trombą galima pašalinti mechaniškai (trombektomija) arba naudoti prietaisą, kad jis nepatektų į plaučius (tuščiųjų venų filtras). Kam atlikti operaciją, sprendžiama atsižvelgiant į gydytoją, kliniką ir jo galimybes. Jei trombozė diagnozuojama vidaus ligų skyriuje ar ambulatorinėje venų praktikoje, dažnai skiriamos konservatyvios priemonės. Jei tenkinami techniniai ir personalo reikalavimai venų trombektomijai, galima nurodyti chirurginį trombozės šalinimo indikaciją, taip užkertant kelią venų nepakankamumui visą gyvenimą. Chirurginis gydymas priklauso ir nuo paciento valios: kiek jis aktyvus, kiek jam metų, ar buvo informuotas apie plaučių embolijos riziką su operacija ar be jos. Todėl sunkios trombozės gydymas visada yra bendras kraujagyslių chirurgo ir paciento sprendimas.
Giliųjų venų trombozės gydymo trukmė
Kojų venų trombozės gydymo trukmė priklauso nuo įvairių veiksnių, tokių kaip trombozės vieta, mastas ir priežastis ir, svarbiausia, nuo pasirinkto gydymo tipo. Kojų venų trombozės gydymas gali būti atliekamas ambulatoriškai arba stacionariai, priklausomai nuo to, kaip reikia stebėti pacientą. Gydymo trukmė priklauso nuo konkretaus atvejo, tačiau vidutiniškai galite tikėtis šių laikotarpių:
- Kraują skystinančius vaistus reikia vartoti mažiausiai nuo trijų iki šešių mėnesių.
- Kompresines kojines ar tvarsčius reikia dėvėti mažiausiai šešis mėnesius.
- Kojos judėjimą reikia pradėti kuo greičiau ir tęsti reguliariai
- Chirurginės procedūros paprastai trunka nuo vienos iki dviejų valandų ir paprastai reikalauja trumpo buvimo ligoninėje nuo vienos iki dviejų dienų
Trombozės priežastys ir rizika
Giliųjų venų trombozės rizikos veiksniai yra keli veiksniai, didinantys kraujo krešulio susidarymo giliojoje kojos venoje tikimybę, trukdančių kraujotakai. Rizikos veiksniai apima:
- Kraujagyslės sienelės pažeidimas: tai gali sukelti sužalojimas, uždegimas, infekcija arba navikai, kurie dirgina arba keičia vidines venų sieneles.
- Sumažėjęs kraujo tėkmės greitis: tai gali atsirasti dėl fizinio krūvio stokos, ilgo sėdėjimo ar gulėjimo, venų varikozės ar širdies nepakankamumo, dėl kurių sulėtėja arba trukdo kraujo grįžimas į širdį.
- Padidėjęs kraujo krešėjimo polinkis: tai gali sukelti genetika, hormonai, vaistai, vėžys ar kitos ligos, kurios sutrikdo pusiausvyrą tarp krešėjimo faktorių ir antikoaguliantų kraujyje.
Kai kurie rizikos veiksniai yra laikini, pavyzdžiui, operacija, nėštumas ar ilga kelionė. Kiti rizikos veiksniai yra nuolatiniai, pavyzdžiui, vyresnis amžius, nutukimas ar rūkymas. Rizikos veiksniai taip pat gali sustiprinti vienas kitą ir padidinti trombozės riziką.
Kojų venų trombozės diagnozė
Giliųjų venų trombozei – flebotrombozei – diagnozuoti gali būti taikomi įvairūs metodai, priklausomai nuo įtarimų ir galimybių. Svarbiausi yra:
- Mirti Istorija ir klinikinis tyrimas,,vizualinė diagnozė“ – tai patirtas nukentėjusio paciento įspūdis, kai gydytojas klausia apie galimus rizikos veiksnius, simptomus ir radinius bei apžiūri pažeistą koją. Jis gali stebėti tipinius požymius, tokius kaip patinimas, paraudimas, skausmas ar perkaitimas. Tačiau šie požymiai ne visada yra ar aiškūs.
- Mirti Dvipusė sonografija, kuris yra ultragarsinis tyrimas, parodantis ir venų struktūrą, ir funkciją. Gydytojas gali pamatyti, ar veną užblokavo kraujo krešulys, ar ne. Šis metodas yra greitas, lengvas ir nerizikingas ir laikomas pasirinktu giliųjų venų flebotrombozės diagnostikos metodu.
- Der D-dimero testas, tai yra kraujo tyrimas, kuriuo nustatomi kraujo krešulių skilimo produktai kraujyje. Padidėjusi vertė gali rodyti trombozę, bet gali turėti ir kitų priežasčių. Normalioji vertė greičiausiai neįtraukia trombozės. Šis testas dažnai naudojamas kartu su dvipuse sonografija.
- Mirti Flebografija, tai yra rentgeno tyrimas, kurio metu į veną suleidžiama kontrastinė medžiaga, kad ji būtų matoma. Gydytojas gali matyti, ar vena atvira, ar susiaurėjusi. Šis metodas laikomas labai tiksliu, bet taip pat invaziniu ir susijusiu su šalutiniu poveikiu. Todėl jis naudojamas tik retai, kai kitų metodų nepakanka arba jų nėra.